Aufklärungspädagogik

švietėjų pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Šviečiamojo laikotarpio (XVII–XVIII (XIX a.) visuomenės veikėjų sukurta ugdymo ir jo sistemų pertvarkymo idėjų visuma, pasižyminti antifeodaliniu kryptingumu, grindžiama humanistiniais idealais. Švietėjų pasaulėžiūroje išsiskyrė materialistinė ir idealistinė kryptis, ideologijoje – radikalioji (revoliucinė) ir liberalioji (reformų šalininkų). Žymesni Vakarų Europos švietėjai, kėlę ugdymo klausimus: Dž. Lokas, K. A. Helvecijus, D. Didro, Ž. Ž. Ruso, J. H. Pestalocis; Rusijoje – M. Lomonosovas, A. Radiščevas, dekabristai; Lietuvoje – S. Daukantas, A. Tatarė, Z. Ivinskis, M. Akelaitis, M. Valančius. XIX a. lietuvių švietėjus didaktus veikė filantropinės mokyklos, Ž. Ž. Ruso ir J. H. Pestalocio idėjos. Jie rašė knygas liaudžiai, lietuviškus vadovėlius, organizavo mokyklas, mokė vaikus. Jų veikla turėjo didelę reikšmę ne tik tautos švietimui, bet ir tautinės savimonės formavimuisi kovojant su carizmo ir feodalizmo apraiškomis. atitikmenys: angl. pedagogy of Enlightenment age vok. Aufklärungspädagogik rus. педагогика просветителей